Stalo teatras gimė iš vaikystės žaidimų, kuomet nebuvo nei spalvotų žaisliukų, nei gausiai iliustruotų knygučių, nei smagių filmukų, o fantazija nedavė ramybės . Šis trūkumas tapo privalumu, kai po dramos teatro aktorės studijų baigimo susilaukiau savo vaikų ir pradėjau dirbti su vaikais teatro mokytoja. Klausiau savęs – ką tokio įdomaus, ko nebūtų matę šiuolaikiniai vaikai galėčiau jiems parodyti, kuo sudominti? Ir tuomet prisiminiau savo vaikystę, kuomet žaisdavome su seseria  susiradę įvairius daiktus – žirklės mums šokdavo, kaip balerinos, šachmatai vaidino karalysčių siužetus, kiaurasamčiai virsdavo gandrų snapais, o su badmintono raketėmis- gitaromis grojama roko muzika susilaukdavo garsių ovacijų.  

Teatro pasirodymų magija apsikrėčiau vyresnių kiemo draugių, kurios suorganizuodavo pasirodymus mūsų namo laiptinės sausakimšame žiūrovų paskutiniame aukšte - amfiteatre. Pirkdavome bilietus – žalius medžio lapus už 3 akmenukus. Viskas buvo labai rimta. 

Tad prisiminus šiuos momentus, norėjosi vaikus apkrėsti rimtu teatro žaidimu ir pavyko! Mažieji puikiai priėmė objektų teatro taisykles, mielai fantazavo ir pasijungė į  kūrybą, įtraukdami ir savo tėvus. Tėvai, vėl pasijutę vaikais užsimiršta ir leidžiasi į magišką gyvų daiktų žaidimų pasaulį.

Teatre naudojame ne tik įvairius daiktus, rakandus, objektus, bet ir įvairią materiją – juodžemį, kinetinį smėlį, vandenį, vašką... kalbame su vaikais rimtomis temomis: karas, išdavystė, vaikų vienatvė, darbas, migracija... nebijome komentarų spektaklio metu. Po spektaklių dažnai su žiūrovais kalbamės, diskutuojame. Juk vien spektaklio šių laikų išsilavinusiems mažiesiems žiūrovams nepakanka…