Sibiro haiku

 Visatos gylis iš trijų ryžių grūdelių – tai „Sibiro haiku“ kūrėjų kredo. Spektaklis sukurtas pagal Jurgos Vilės tekstus to paties pavadinimo knygoje. Čia dešimtmečio berniuko lūpomis perpasakota rašytojos tėvo Algimanto Stakėno tremties istorija, o per ją atskleidžiamas daugelio lietuvių likimas.

   Svarbiausia sceninio žaidimo terpe virto žemė. Iš jos iškyla visi pasakojimo veikėjai, ja lakoniškai perteikiami ir istoriniai karo veiksmai bei pasekmės. Kaip įprasta Stalo teatre, svarbiausius veikėjus – Algiuką, jo sesę, mamą, tėtį, žąsiną Martyną, tetą Petronėlę, kareivius Bulvinį ir Duoninį bei kitus – aktorius Balys Ivanauskas perteikia panaudodamas įvairius buityje sutinkamus daiktus. Kartu su aktoriumi spektaklio atmosferą kuria trijų dainininkių choras „Obuoliai“. Jaunosios kartos kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis pasirinko tremties skurdumą atitinkančias muzikines priemones, mėgstamiausius Algiuko instrumentus – kibirus ir žmonių balsus.

   Išradingai panaudojant, priverčiant netikėtai veikti įvairius objektus, spektaklyje „Sibiro haiku“ daug dėmesio skiriama žmogaus dvasinės laisvės ir kūrybiškumo temai, nes sunkiais momentais būtent tai suteikia jėgų net ir patiems mažiausiems. Nors kūrinys pasakoja apie skaudžius dalykus, graudenimų vietą čia užima žaismė, šviesa ir haiku – japoniškas eilėraštis, keletu žodžių „nutapantis“ gamtos peizažą, simbolizuojantį vidinius žmogaus išgyvenimus.